Rugpjūčio 21-23 dienomis Uelzene (Vokietijoje) vyko 11-tasis tarptautinis federacinis seminaras policijos, muitinės, teisingumo (vok. – Justiz) pareigūnams ir kariams. Šiame seminare (kaip ir ankstesniuose 5-iuose) dalyvavome ir būrelis lietuvių: Egidijus ir Darius – jau šeštąjį kartą, aš – ketvirtąjį, o Andrius – antrą kartą. Nekartą esu minėjęs, jog dalyvavimas vienokio ar kitokio pobūdžio seminare yra ištisas procesas, prasidedantis dar gerokai prieš seminarą ir pasibaigiantis gerokai po jo.
Pirmasis etapas – parengiamasis. Žinią apie būsimo seminaro laiką ir vietą gavome dar balandžio mėn. pradžioje. Kadangi seminaro dalyvių skaičius dažnai perkopia 300, t.y. būna daug norinčiųjų jame dalyvauti, šiame etape svarbu pakliūti į laimingųjų skaičių, kurie gaus patvirtinimą, jog yra laukiami užsiėmimuose. Todėl ir šiemet teko kuo skubiau planuoti savo kasdienius darbus, kad galėtume išvykti nurodytu laiku, rinkti komandą, išsiusti paraišką. Sulaukę patvirtinimo, jog registracija buvo sėkminga, galėjome jau su pasimėgavimu „krautis lagaminus“ – inventorizuoti reikiamos ekipuotės būklę, rūpintis kelionėje reikalingais daiktais ir pan.
Antrasis etapas – kelionė į seminaro vietą ir grįžimas į namus. Šiemet jau ketvirtą kartą reikėjo keliauti į Uelzeną, tad viskas jau buvo „atidirbta“: iš Vilniaus į Klaipėdą automobiliu, iš Klaipėdos į Kylį (Vokietija) – keltu ir iš Kylio į Uelzeną – vėl automobiliu, o grįžimas – atvirkščiai simetriškas. Tačiau netikėtumų vis tik buvo. Dar Klaipėdoje tebelaukiant įsodinimo į keltą, atkreipėme dėmesį į įvairius viražus atlikinėjančius du pripučiamų greitaeigių laivų dvejetus su Lietuvos ir JAV vėliavomis. Kokiu tikslu tai buvo daroma – sužinojome vos pajudėjus keltui. Keturi laiveliai poromis ėmė „atakuoti“ mūsų keltą – po du iš kiekvienos kelto pusės greitai priartėdavo, vienas iš jų (plukdantis šturmo grupę) prisispaudavo prie kelto borto ir vairininkas bandydavo išlaikyti jį kuo stabilesnėje pozicijoje, kad sudarytų galimybę bendražygiams kopti į mūsų keltą (įsilaipinimas šį kartą dar nevyko). Taip ir išplaukėme iš uosto su smagia vis repetuojančių karių palyda.
Plaukimas iki Kylio trunka beveik parą, apie 22 valandas. Pramogų krovininiame kelte, gabenančiame ne tik keleivius, bet ir gausybę krovininių vilkikų, nėra daug, tad laiką keliaujantieji „stumia“ kaip išmanydami: kas gėrisi jūra ir retsykiais sutinkamais laivais, kas snūduriuoja ar skaito knygą, o kas gurkšnoja kavą, alų ar stipresnius gėrimus. Kuo visa tai gali baigtis, jei pervertini jėgas ir imi elgtis neatsakingai, sužinojome ryte, išgirdę virš kelto plerpiantį gelbėtojų sraigtasparnį: buvo evakuojamas sunkiai susižalojęs kelto keleivis, kuris naktį nukrito iš 7-to denio į 5-tąjį. Sužalojimas, matomai, buvo rimtas, kad atplaukus į Kylį mūsų keltą pasitiko vokiečių policija, kuri beveik 4 valandas laikė visus kelte niekam neleisdama išlipti kol tyrė įvykio aplinkybes.
Vėl su mūsų ir amerikiečių specialiosiomis pajėgomis susidūrėme grįždami į namus. Likus porai valandų iki Klaipėdos laivo kapitonas pranešė, jog bus mokomasis įsilaipinimas į mūsų keltą ir paprašė visus laikytis rimties. Šį kartą sulaukėme ir tęsinio – stebėjome kaip buvo šturmuojamas keltas. Stiprokas vėjas ir bangos siūbavo ne tik mūsų keltą, bet ir blaškė lengvą guminį laiviūkštį. Visa tai persidavė į lanksčias kopėčias, kuriomis su visa ekipuote į keliolikos metrų aukštį kopė kariai. Kopimas buvo sudėtingas, reikalaujantis daug fizinių jėgų ir pavojingas – praradus lygsvarą tektų kristi ant apačioje esančių draugų, įrangos arba tarp laivų į jūrą. Kartais jau atrodė, kad taip ir nutiks. Tačiau mūsų SOP-ai šaunuoliai – šturmavo sėkmingai!
Trečiasis etapas yra pats seminaras. Šiemetinį, anot pačių vokiečių, galėtų apibūdinti skaičiai 11-95-50-280-5: vyko11-tas seminaras; kiekvienas rinkomės devynis užsiėmimus iš 95 pasiūlymų; užsiėmimus vedė 50 instruktorių; seminare dalyvavo 280 dalyvių iš 5 šalių (Vokietijos, Lietuvos, Danijos, Austrijos ir Šveicarijos). Ką gi rinkomės mes? Iš tiesų, kaip ir kasmet, vėl pakankamai sunkiai priiminėjome sprendimus: gausa temų, kurių glausti lakoniški pavadinimai palikdavo daug erdvės spėliojimams ko galima tikėtis.
8 pasirinkimai buvo sėkmingi, o vienas – ne (vėl „užšokom“ ant rusiškosios „SISTEMOS“). Iš sėkmingų pasirinkimų pusė buvo užsiėmimai su ginklais – šaudymo pozicijų pasirinkimas panaudojant įvairias aplinkoje esančias priedangas, trumpavamzdžio/ilgavamzdžio ginklo apsauga ginklui esant parengties pozicijoje arba dėkle/kabant ant krūtinės, ginklo apsauga judant, šaunamojo ginklo panaudojimas maksimaliai artimoje distancijoje. Be to, dar mokėmės teleskopinės lazdos panaudojimo parverčiant asmenį ant žemės ir jį sulaikant; efektyvių sulaikymo veiksmų vykdant sulaikymus viešose vietose (neiššaukiant neigiamos aplinkinių reakcijos); veiksmingų sulaikymo ir sulaikytojo kontrolės veiksmų, nereikalaujančių daug fizinių pastangų; sulaikymų veiksmų ir taktikos panaudojant mažas pareigūnų komandas iš dviejų ar keturių asmenų. Įspūdis iš visų 8-ių užsiėmimų – profesionalu, šaunu, veiksminga, o dėl 9-tojo – palinkėjimas sau būti atidesniems…
Dalyvavimas seminare grįžimu į namus nesibaigia. Ketvirtasis etapas – apmąstymų etapas. Peržiūrint filmuotą medžiagą ir fotografijas, perkratant prisiminimus svarbu susisteminti naujai įgytas žinias ir mokėjimus, suprasti galimybes jas integruoti į jau turimą patirtį, išskirti tai, ką tikslinga perduoti tarnybos draugams. Net neabejoju, kad būsimose mūsų šalies pareigūnų specialaus parengimo pratybose bus ir vokiškosios patirties epizodų iš pastarojo seminaro!
Užbaigus visą procesą vėl galima pradėti viską iš pradžių – pradėti pasiruošimo veiksmus dalyvavimui kitų metų seminare. Bičiuliškai atsisveikinant su Vokietijos Ju-jutsu federacijos Garbės prezidentu, renginių policijai koordinatoriumi p. Dietrichu B. bei kitais seminaro organizatoriais sulaukėme malonaus kvietimo į būsimus kitų metų renginius.
Algis
2015 m. rugsėjis