JU-JUTSU sistema

Japonijos įvykių chronologija

Laikmečių pavadinimai ir apytikslios jų datos (mūsų era):
Nara – 710793;
Heian – 794–1191;
Kamakura – 1192–1332;
Muromachi – 1333–1575;
Namboku-cho – 1336–1392;
Sengoku – 1467–1575;
Azuchi-Momoyama – 1576–1600;
Edo (Takugava) – 1601–1867;
Meiji – 1868–1911.

Priešingai negu mums bando papasakoti kai kurie autoriai, Ju–Jutsu nebuvo kažkokio vieno kovos menų genijaus išradimas. Tai veikiau ilgos evoliucijos rezultatas, kurį įtakojo permainingos Japonijos istorinės sąlygos, daugelio karų ir taikos laikmečiai. Ju–Jutsu yra puikių meistrų kūrinys, kurie modifikavo savo technikas daugelių kovų įtakoje.

Apie 720 m., Nikongi kronikose randame pirmuosius istorinius minėjimus apie kovos meną panašų į Ju–Jutsu. Aprašyta kova, kuri vyko imperatoriaus dvare tarp Kuyehaya iš Taimos ir Nomi-Sukune iš Jodzumo žemių. Aprašyme pateikiama dvikova naudojant metimus ir smūgius atemi į gyvybiškai svarbias kūno dalis. Nepaisant to, kai kurie esminiai Ju–Jutsu elementai egzistavo jau anksčiau. Pirmoji Ju–Jutsu (ryuha) mokykla buvo įkurta 16 a. Pats pavadinimas Ju–Jutsu populiariai buvo pradėtas naudoti tik 17 a. (apie 1630 m.)

Ju–Jutsu apibrėžimai

Labai dažnai žodis Ju–Jutsu verčiamas kaip švelnus menas, švelnumo menas arba stangrumo (lankstumo) menas. Tą galime suprasti iš paprastos ju ir jutsu žodžių interpretacijos. Ju galime išskaityti kaip yavara, reiškiantį minkštumą, lankstumą, standumą, švelnumą arba elastingumą. Jutsu – technika, menas, taip pat, sugebėjimai. Šie apibrėžimai kilo dabartiniais laikais, ypatingai Vakaruose, kur Ju–Jutsu pagrindu pirmenybė buvo teikiama savigynai, o ne kaip tikram kovos menui. Teisingas Ju–Jutsu vertimas skambėtų taip: tai yra dvikovos metodas, be ginklo arba su mažu ginklu, taikomas atakuojant ir ginantis, susidūrus su vienu arba keliais neginkluotais priešininkais. Šis apibrėžimas apjungia savyje du svarbiausius elementus – visų pirma Ju–Jutsu kovotojas gali būti ginkluotas (senais laikais kiekvienas bushi karys nešiojosi su savimi ginklą), o paminėjimas apie mažąjį ginklą reiškia, kad kovotojas negali panaudoti pagrindinio ginklo – ieties ar kardo. Antra, priešingai šiuolaikiniam supratimui, Ju–Jutsu niekada nebuvo menas tik apsiginti. Pagrindiniai Ju–Jutsu kovos menų veiksmai taip pat yra gynyba ar atakavimas.

Ju–Jutsu – kiti šio kovos meno pavadinimai

Per šimtmečius Ju–Jutsu ir panašūs kovos menai (besiremiantys tomis pačiomis taisyklėmis arba apibrėžiami kitais žodžiais) buvo žinomi skirtingais pavadinimais. Tai įtakojo kai kurių mokyklų stilių skirtumai, išskirtinė filosofija ir, be abejo, tai, kad pats žodis Ju–Jutsu kilo tik 17 a. pradžioje.
Prie dažniausiai sutinkamų pavadinimų, nepaisant kai kurių jų skirtumų, prie Ju–Jutsu galime priskirti:
Kumiuchi, kartu su įvairiomis atmainomis – kogusoku, oslu nomavori, ju–tulsu, yavara, vajutsu, fonte, aikijutsu, aiki–no jutsu, hade, hakuda, kenpo, shubaku, goho, kofyro, kowami, taijutsu, judo. Visos ankščiau išvardytos mokyklos naudojo visą arsenalą kovos technikų, nors priklausomai nuo mokyklos, mokytojo pomėgio, kai kurias technikas naudojo dažniau, kai kurias rečiau. Jų parinkimas yra išskirtinis. Tai analizuojant galime sužinoti mokyklos atsiradimo metus (laiką) ir jos pagrindinius principus.
Supaprastintai galime išskirti tokias mokyklas:
kumuchi, gavana, jujutsu, taijutsu, koshi-mo mavana ir kogusoku – didžiausią dėmesį skyrė metimams, smaugimams, skausmingiems laužimams;
tonte ir habaku – akcentavo priešininko judėjimo suvaržymus, nuginklavimus;
kenpo, happo, hade, hakuda, shubaku – propagavo smūgius kojomis, rankomis, pastūmimus.

JU–Jutsu technikų charakteristika

Senovės buchi karys turėjo preferuoti pilnus kovos ugdymo sugebėjimus. Pagrindiniams samurajų sugebėjimams priklausė:
Ba–Jutsu – jojimas;
Kuju–Jutsu – naudojimasis lanku;
Ken–Jutsu – fechtavimas;
Sa–Jutsu – kovojimas su ietimi;
Naginate–Jutsu – kovojimas su naginata;
Bo–Jutsu – kovojimas su ilga lazda;
Ju–Jutsu – dvikova be ginklo.

Kaip jau anksčiau minėta, tradicinis Ju–Jutsu nebuvo skirtas kaip savigynos menas. Ankstesnės mokyklos naudojo visą galimų technikų aspektą. Technikos apimdavo: kumi – sugrėbimus, nage – metimus, ukemi – kritimus, osage – laikymą, konsetsuvaza – svertus, shimevaza – smaugimus, kyusho arba tsubo – skausmingų kūno taškų atakavimus, atemi – smūgius kojomis (ken), stūmimus (tsuki), smūgius rankomis (uchi).

Iš lenkų kalbos vertė J. Levko