W.E.B.B.S. – kas tai?
Trumpinys W.E.B.B.S. iššifruojamas kaip WorldElite Black Belt Society. Pasaulinė juodųjų diržų elito bendrija! Skamba, ar ne?! Išgirdus šį skambų organizacijos pavadinimą, galima vertinti įvairiai – su šypsena ar su nuostaba, pesimistiškai ar su lūkesčiais. Fantazuoti galima įvairiai iki tolei, kol pats nenuvažiuoji ir neišbandai. Būtent – kol neišbandai! Ne pavaikštai aplink tatamius su fotoaparatu rankose ir „viską suprantančia“ veido išraiška, o sudalyvauji visuose ar daugumoje kasmet vykstančio kongreso užsiėmimų (apie įspūdžius iš šiemetinio kongreso – truputėlį vėliau).
WEBBS yra visų kovos menų stiliams ir sistemoms atvira organizacija. Čia nėra vertinamos dalyvių politinės pažiūros, religijos klausimai, odos spalva ar etninė kilmė, o tik meistriškumas. WEBBS įkurta 2001 m. Londone. Organizacijos įkūrėjas – Soke Bryan Cheek (10 Dan Jukoshinryu Jiu-Jitsu, 8 Dan Kobudo, 7 Dan Judo), prezidentas – Soke Akiyoshi Yasumoto (10 Dan Moto-Ha Yoshin Ryu Ju-Jutsu). Pirmąjį dojo Soke Bryan Cheek atidarė dar 1972 m. Londone ir kovos menų užsiėmimus veda iki šiolei. Per tą laiką jis buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos kovų menų instruktoriumi (1994) ir geriausiu pasaulio kovų menų instruktoriumi (2003).
Nuo WEBBS įkūrimo pasauliniai organizacijos kongresai rengiami kasmet. Šį rudenį spalio 8-11 d. vyko jau XIV-asis. Renginys vyko Lenkijoje, Bielsko-Biala mieste, t.y. mieste, pro kurį kasmet pravažiuojame vykdami pas savo sensėją ir bičiulį Pawel Handzlik (beje, p Pawelui šį rudenį suteiktas Ju-Jitsu 9 Dan-as! Valio!!!). Tad apie geresnę galimybę apsilankyti WEBBS renginyje ir savo kailiu pajausti kas gi vyksta šioje organizacijoje nėra ko ir svajoti.
XIV W.E.B.B.S. kongresas
Su pačiu Soke Bryan Cheek mūsų klubiečiai yra susidūrę jau pora kartų – 2013 m. Vilniuje ir 2014 m. Žywiece (Lenkija), tačiau labai magėjo pamatyti ir kitų šalių instruktorius. „Neatrastų žemių“ paieškoje dalyvavome penkiese – Egidijus, Darius, Džiugas, Alvydas ir aš. Šiemetinio renginio pagrindiniam organizatoriui p. Pawelui puikiai pavyko atlikti parengiamuosius darbus: pirmojo vakaro iškilminga renginio atidarymo vakarienė vyko puošnioje salėje, o kongreso seminarai – erdvioje sporto salėje, talpinančioje net aštuonetą tatamių ir apie 300 dalyvių iš 13 valstybių.
Dvi pagrindines užsiėmimų dienas seminarų ritmas buvo toks: 4 iki pietų ir 4 po pietų; per abi dienas – jų susidarė 16. Kiekvieną seminarą vedė vis naujas instruktorius, kuriam visai nesvarbu buvo kokį fizinį krūvį esi patyręs iki jo užsiėmimo. Praktiškai visi seminarai buvo džiu-džitsu, kuriuose smūgiuojama buvo su realiai juntamu kontaktu, o dažnas metimas – „iš trečio aukšto“, neretai dar skausmingu veiksmu surakinus priešininko ranką. Instruktoriai naudojo gerą metodiką: jei atlikdamas metimą savo partnerį bandai nuleisti švelniai – tai traktavo kaip konkrečios technikos nesupratimą ir ant tavęs demonstruodavo kaip turi būti atliekamas metimas reikiamu greičiu, jėga ir amplitude. Analogiškai buvo ir smūgiuojant, pav. jei smūgiuodamas koja į priešininko vidinę šlaunies dalį turi parversti jį „išmušdamas“ koją, o tu, norėdamas pasaugoti savo kolegą, bandai tik „žymėti“ smūgį – vėl tai buvo traktuojama kaip konkrečios smūgiavimo technikos nesupratimas ir sulaukdavai naujos demonstracijos ant savo vargšo kūno. Ir taip, kol nepradedi dirbti pakankamai realiame kontakte! Tokios šaunios metodikos pasėkoje teko primiršti draugiškus jausmus vienas kitam. Po kiekvieno užsiėmimo vis labiau maudžiantis kūnas vedė prie minties, jog kartais jau geriau būtų sparingas – vis būtų vilties vengti smūgių, „kontruoti“ metimus, kontrasmūgiuoti – taip atmušant norą priešininkui „baladoti“ tave nesipriešinantį. Šiuo atveju teliko tik kentėti.
Pasekmes pajutome neužilgo. Kai grįždami namo, nuvažiavę apie porą šimtų kilometrų, stabtelėjome degalinėje ir pabandėme išlipti –juokėmės iš savęs ir iš kolegų nepaliaujamai: pagal kūno laikysenas ir eisenas tapome krabų prototipais, kurių kiekvieną žingsnį ir judesį lydi skausmas. Gelbėjo tik šūkis, su kuriuo užaugome nuo vaikystės: „Kovotojui neskauda, kovotojui malonu!” Įdomu tik ką galvojo žiūrėdami į 5 klišinėjančius lietuvaičius Lenkijos degalinės darbuotojai?! O mes isteriškai kvatojom ir buvome dėkingi Dariui, kad jo darbo grafikas privertė mus grįžti be dar keturių baigiamosios dienos užsiėmimų, kurie, greičiausiai, būtų mus pribaigę!
Apibendrinant reikėtų pažymėti – buvo tikrai puikus renginys tiek organizacine, tiek kovos menų kokybės prasme! Iš visų 16 užsiėmimų kažkiek papriekaištauti dėl turinio galima būtų gal tik dėl dviejų. Visi kiti instruktoriai techniški, dinamiški, užsiėmimai apgalvoti, atliekamos technikos buvo tikrai aukšto lygio. Ir dar – labai stipri Portugalijos džiu-džitsu mokykla. Ypatingai maloniai nustebino viena šios mokyklos instruktorė, į kurios užsiėmimą iš pradžių žiūrėjome su dalele skepticizmo. Tačiau tokio plastikos, technikos ir aštrumo derinio, bent jau man, dar nebuvo tekę matyti!
Algis,
2015 m. spalis